Praėjusį trečiadienį, paskutinė treniruotė prieš pirmąją BRL Europos taurės varžybų starto liniją – tai ne šiaip diena kalendoriuje. Tai buvo diena, kai viskas, ką darėme pusmetį, susispaudė į dvi valandas trasoje. Dvi valandos, kurios turėjo atsakyti į klausimą: ar mes visgi pasiruošę?
Ir mes buvome ten. Visa komanda. Su viena mintimi – tai turi veikti.
Rytas, kai oras – paskutinis rūpestis
Už lango – šlapia, vėsu, truputį spaudžia pilvą. Bet iš vidaus – degu. Nakvynė prieš paskutinį testą nesiskaitė kaip poilsis, nors iš Dynohauz į Vilnių atlėkėm tik pusė trijų nakties, turėjau miegoti “kaip užmuštas”. Iš tai ką pasakojo vyrai, tai – vieni bandė užmigti, kiti suko mintis: ar viską paėmėm? Ar viskas užveržta? Ar spėsime viską suspėti? …. Kuo arčiau trasos starto laiko, tuo labiau ėmė skaudėti galvą. Žinojau, praeis, bet nuotaika visgi ties 0.
Komandos nariai susitiko jau Nemuno Žiede. Vienas atvežė BEE iš Dynohauz, kitas – detales ir įvarius rakandus reikalingus pirman etapui, mudu su Nerijumi – iš Kauno autobusų stoties paskutinę minutę griebėm Art&Ela sumodeliuotą sėdynę Bitei, kurios neturėjome pirmąjam važiavimui ir greit numynėm į starto vietą.
Kai BEE išriedėjo iš bus’o – visi sustingom. Buvo tylu. Taip tylu, kaip gali būti tik prieš labai svarbią dieną. Nė vienas nepasakė nieko garsiai, bet visi žinojom – šiandien ji turi kvėpuoti be trikdžių. Bet tik akimirkai. Mirktėlėjus, vyrai greitai puolė sustyguotai veikti, netrukus į pagalbą atėjo ir Linas P. (Forever Free MCC)
Nerijus, kaip visada, nelaužė tylos. Jis tik užsidėjo pirštines ir tyliai nuėjo atnešti stalą su įrankiais. Tik po kelių minučių numetė frazę:
„Stovi kaip tankas. Bet kad važiuotų – dar pažiūrėsim.”
Simonas uždėjo šildytuvus, patikrino ir pakeitė slėgį padangose, kažką kalbėjo, bet aš jau vilkausi aprangą ir ne viską girdėjau.
15 min. ir viskas paruošta. Ir taip, kaip visada, visi darė savo – be komandų, be spaudimo. Nes kai darai širdimi, bei žinai ką darai spausti nereikia.
🏁 Startas: kai BEE sugauna savo kvėpavimą
Pirmas užvedimas. Išmetimo tonas – pasirodė aštresnis nei anksčiau. Vibracija – nebe mėgėjiška. Ji priminė: čia žvėris, kuris laukė savo narvo vartų atsidarymo…. Galvos skausmą, kaip ranka nuėmė. Atsisėdau ant naujo Art&Ela “sosto” ir norėjau tik viena – greičiau pajudėti. Suprantu, kad lietus neleis paspausti, kad negalėsiu atlikti ekstrimalių elementų, judėsių ir kitų reikalų, bet moto valandos tiesiog būtinos.
Išvažiavau. Lėtai. Ne dėl baimės – dėl pagarbos. Naujai geometrijai, kurią naktį su Simu pakeitėme, naujai sankabai, naujam kvėpavimui. Ne dėl to, kad nenorėjau spausti, bet dėl to, kad norėjau išgirsti ją. Bitę. Pajusti ir labiau susidraugauti.
Pirmas posūkis – stabdžiai reaguoja ne taip, kaip norėčiau ant šlapios dangos. Antras – amortizatoriai atlaiko, bet pasako: „dar padirbėsim“. Trečias – bėgiai vėl suka galvą: quickshifter’is leidžia sklandžiai „aukštyn“, bet be „žemyn“ dar reikia rankinio baleto – sankaba + nykštys ant galinio stabdžio. Neskubu, ieškau to geriausio perjungimo momento, bandau suprasti visą eigą.
Ir po poros ratų – sustojimas. Gal kiti nepastebi, bet asmeniškai matau – komanda dirba kaip operacinėje. Tik vietoje skalpelio – momentinis matuoklis, loggeris ir akys. Visi, kaip vienas – “Viskas gerai, važiuojam”
Simas tą dien trasoje pirmą kart nudžiugo, – “Pradėjo priekis dirbti, priekinė padanga šyla”. Man tai geras ženklas, prisideda keletas pasitikėjimo procentų net važiuojant tokia šlapia danga.
Vienu momentu trumpam nustojo lyti, bet tai gerai buvo tik komandai ir draugams, kurie atvažiavo palaikyti komandos. Man tai nieko nepakeitė, danga kaip buvo šlapia taip ir liko, batuose jaučiau vandens. Tie, kas puikiai žino NŽ, tai manau žino kur po lietaus visa dar tyšką balos ir yra pavojingos zonos. Tikrai, trumpam, kas leido pasidaryti keletą kadrų. Nes, kaip studentai prieš egzaminą, vėluojame ir čia. Niekaip nepersiunčiame reikalaujamos informacijos bei nuotraukų organizatoriams. Pradeda lyti ir vietoje, kad slėptis, komanda ir draugai lieka trasos pakraštyje, o aš sėdu toliau ieškoti bendrystės su BEE.
Dar keletas sustojimų, dar keletas trumpų patikrų ir vėl į trasą. Nepilna valanda gryno važiavimo ir 17 litrų degalų, kaip nebūta.
Kaip reikėtų dar keleto tokių užvažiavimų, kaip norėčiau dar labiau susidraugauti su tikrai galinčia įgelti Bite. Bet mes ne visagaliai, orų nepakeisime, o ir Bitei dar reikia skirti laiko, kad pareitumėme lenktynių techninę apžiūrą.
Už kadro – tik ne šįkart
Linas pasiūlė papietauti Zapyškyje ir visi patraukėme ten. Maisto gamyba kiek vėlavo, bet niekam tai nerūpėjo. Visi gyveno trasa. Visi analizavo. Visi buvo su BEE. Nėra čia vieno herojaus – tai kolektyvas. Tai žmonės, kurių net nemato visi – bet jų darbai kalba.
Tokių sisitikimų ir pokalbiu metu sprantame, kad mūsų kelias – ne vienišas. Performance Bagger kultūra kyla. Mintys apie BRL, apie Europą, apie Lietuvos poziciją – jau sklando ne tik tarp mūsų.
📌 Kas toliau?
Paskutinė treniruotė – atlikta. Dabar – paskutinės korekcijos. Simonui savaitgalis bus ne poilsio, o prisilietimo prie Bitės metas. Smulkmenos. Smulkmenos, kurios dažnai nematomos. Dar laukia keli akcentai, bet jau Italijoje: tepalų keitimas, amortizatorių sureguliavimas pagal trasą ir važiavimų plano peržiūra. Nusipirkome penktadieniui keletą treniruočių laikų, tad kiek ramiau ant širdies.
💛🖤 Ačiū, kad matot, kad tikit
Nėra laiko teatrui, nėra laiko grožiui. Dabar – tik technika, valandos, koncentracija. Bet kai išgirsti BEE garsą posūkyje – žinai, kodėl visa tai verta. Tai daugiau nei motociklas. Tai daugiau nei sportas. Tai – mūsų istorija, kurioje esate ir Jūs.
Iki kito karto – galbūt jau starto linijoje.
LORD’S Performance komanda
🐝
Paskutinės organizatorių naujienos
A new chapter in European motorcycle racing is about to begin within the Trofei Motoestate: the second round of the championship, scheduled for May 24–25 in Cremona, will host Round 1 of the Bagger Racing League European Cup. This marks the official debut of the first European championship dedicated to the spectacular bagger motorcycles, a format until now exclusive to the American racing scene.
For the first time, a race of this kind joins the calendar of an Italian motorcycle championship, and the TROFEI MOTOESTATE—long known as a breeding ground for innovation and passion—has been chosen as the launching pad.
Three iconic brands will line up on the grid: Harley-Davidson, Indian, and Ducati, with the Italian manufacturer entering the race with both the V2 and V4 versions of the Diavel. It’s set to be an unprecedented battle on European soil.
This event is expected to draw not only racing fans, but also a large crowd of custom bike enthusiasts and curious onlookers, creating a unique blend in the Cremona paddock. The baggers will be showcased in a dedicated village, where visitors can admire the bikes up close, take photos and videos, and participate in photoshoots with the riders. There will also be stunt riding shows scheduled throughout the weekend.
Of course, the Motoestate weekend is not just about baggers. As always, the event will feature a full roster of racing categories, from young talents in the Bucci Italian GP, to the 300SS, Moto4, and Sportbike classes, all the way up to the powerful Race Attack 600 and 1000. Guest classes like the National Trophy, IRC, Thunder Cup, and CRV will also be present.
For those arriving on motorcycles, there will be a dedicated paddock area accessible to all ticket or pass holders. Tickets can be purchased directly at the circuit.
Don’t miss this historic moment: the future of bagger racing starts in Cremona, at the Trofei Motoestate!
