Grįžom namo. Lagaminai sustojo kampe, komandos striukės pakabintos taip, kaip kabinamos tik tada, kai viskas baigta. Jerezas nebeskamba ausyse, bet vaizdai dar gyvena akių kampučiuose: karštas asfaltas, naktinės galvos šviesos virš BEE 88, nerimastinga BEE 8 tyla, kuri laukė savo eilės. Šitas sezonas buvo ilgas. Sunkus. Nepatogus. Tikras. Ir dėl to – brangus.
Paskutinį savaitgalį Ispanijoje „Bagger Racing League European Cup“ finalas įsiliejo į ESBK programą, o virš visko – Veronos „Motor Bike Expo“ partnerystė: dvi skirtingos kultūros – custom ir racing – vienoje scenoje, kur svarbiausia ne žanras, o greitis. Žiūrovams – atviras paddock’as, „pit lane walk“, motociklų suvažiavimas ir „vuelta de honor“ – garbės ratas tiems, kurie atvažiavo ant savo geležies. Iš šalies atrodė kaip festivalis, iš vidaus – kaip egzaminas, kuriame klaidų tolerancija lygi nuliui.
Faktai, kuriuos verta įsirėžti: Jereze abi lenktynes laimėjo Davidas Checa, o Manuelis Grandi tapo pirmuoju Europos Bagger čempionu – titulas užsimezgė ne viename tobulame rate, o viso sezono ramybėje po spaudimu. Andrea Tomio abu kartus finišavo antras, Ruben Xaus šeštadienį užlipo ant trečios pakylos, o sekmadienį trečia vieta ir „karūna“ atiteko Grandi. Taip nusileido uždanga pirmajam Europos baggerių sezonui.
O dabar – apie mus. Mūsų palapinėje šį sezoną skambėjo du balsai, kuriuos norisi įrašyti į metraštį: Simonas ir Nerijus (DYNOHAUZ). Jeigu greitis būtų muzika, jie – būgnininkas ir bosistas, laikantys ritmą tada, kai kiti drįsta groti solo. Jie slinko kantriai per skaičius, tepalą ir varžtus, per „kodėl čia vibruoja“ ir „kodėl čia grimzta“, per kiekvieną „cut time“ milisekundę ir kiekvieną „click’ą“ ant šakės. Jie mokė mūsų geležį kalbėti sklandžiai. Ir ji kalbėjo tada, kai reikėjo. Žinom, jie norėjo daugiau, bet ne viskas taip paprasta ir ne viskas ateina iš karto. Jiems, kaip ir visiems likusiems visa tai buvo nauja, bet labai tikra. PAGARBA!
BEE 88 – mūsų pirmoji Bitė – šiemet turėjo charakterį. Kartais kandresnį, nei norėjome. Kiekvienas jos spragtelėjimas mokė daugiau nei bet koks įrašas socialiniuose tinkluose. Jereze vibracijos mįslę sprendėme be teisės klysti – ne „rytoj pabandysim“, o „dabar padarom“. Padarėme, bet metalas vis tiek pasirodė per trapus, kad atlaikytų Bitės skrydį – vėl griuvome, vėl kėlėmės, vėl darėme.
BEE 8 – antroji Bitė – gimė kelionėje: pakeitėme sankabą, „quickshifterį“, atlikome pilną sureguliavimą. Ji dar neišskleidė visų sparnų, bet jau ištarė pirmąjį „ZZZZZ“ trasoje, ir mums pasidarė aišku, kur tęsti toliau. Tik paddocke laikas bėga dvigubai greičiau, o komandos jėgos nėra begalinės, tad liko melstis Moto dievams, kad ne tik kvalifikacijoje nieko blogo nenutiktų, bet ir abiejose savaitgalio lenktynėse pasiektume finišą.
Rezultatas – ne tik geras oras, bet ir palankūs Moto dievai: su techninių problemų turinčia BEE 8 abu kartus kirtome finišo liniją. Nepaisant bendros įskaitos rezultatų, būti „Harley“ komanda numeris vienas mums reiškia labai daug.
Kevinas Manfredi – mūsų žmogus ant „88“. Per sezoną jis neprašė gražesnių istorijų – jis prašė tikresnių motociklų. Kai trasos tempas augo ir „gridą“ papildė vardai, kuriuos įprastai matai EWC ar WSBK suvestinėse, Kevinas nuleido vizierą ir ėjo į kovą ratu į ratą. Kartais – prieš skaičius. Kartais – prieš save. Visada – už komandą. Šitas sezonas išmokė mus vieno: tikras greitis gimsta ne nuo šūkių, o nuo žmonių.
Ir taip, gridas Jereze buvo sunkus kaip betonas, ant kurio galėtum kalti sezonų datas: Checa, Tomio, Grandi, Xaus, nauji veidai, nauja dinamika – Europa priėmė baggerius ne kaip kuriozą, o kaip rimtą discipliną. Tai aiškiai pasakė ir FIM Europe finalo ataskaita – pirmasis sezonas užverstas, istorijos puslapis parašytas, o Andoros motociklininkų federacijos partnerystė padėjo serijai atsistoti ant dviejų tvirtų kojų.
Kas toliau? Mes neimituosime su nuline banko sąskaita didelių pažadų. Bet 2026-ieji reiškia vieną: tvarkingai subrendusį BEE 88, užbaigtą ir tiksliai išderintą BEE 8, aiškesnę geometriją, švaresnį garsą ir daugiau disciplinos. MBE ir BRL bendradarbiavimas juda į priekį – jų tiltas tarp custom ir racing darosi platesnis, o tai reiškia didesnes scenas ir pilnesnes tribūnas. Mes norim būti ten, kur tas tiltas jungia ne tik žiūrovus, bet ir mūsų pačių ambicijas su realiais sekundžių skaičiais. Komanda žino: mūsų norai tokie stiprūs ir ambicingi, kad nebegalime kitaip; ne viską pasakėme ir ne viską parodėme, bet galime būti ten, kur ir vieta tokioms komandoms – ant podiumo.
Šitas sezonas buvo banguotas. Kartais – per aštrus, kartais – per tylus. Bet jis buvo mūsų. Ačiū tiems, kurie nešė mūsų logotipus per visą Europą ir nematė „romantikos“ ten, kur yra tik darbas. Ačiū tiems, kurie klausė ne „kada bus podiumas?“, o „ką dar padarysim, kad rytoj būtų greičiau?“. Ačiū visiems, kurie laikė kumščius, kurie užėjo į palapinę ne selfiui, o trumpam pokalbiui apie bagger’ius ir planus. Ačiū visiems rėmėjams, kurie be jokios gražos padėjo komandai parodyti Europai lietuvi7 galimybes ir Lietuvos veidą naujoje disciplinoje. Ačiū LMSF bendruomenei už platformą ir nugarą sporte.
Jei reikėtų sutraukti viską į vieną eilutę, ji skambėtų taip: Built to Win prasideda ne ant podiumo. Jis prasideda tada, kai grįžti namo, padedi pirštines ir suvoki, kad rytoj vėl norėsi dirbti iš naujo.
LORD’S Racing Team 🐝 – Built to Win